Vestuviniai tostai

Tostai vestuvių proga leis jums puikiai pasveikinti jaunuosius bei sužibėti prie vestuvinio stalo!

Linksmi vestuvių tostai

Kai Dievas, sukūręs pasaulį, pamatė, kad žmogaus protui yra nesuvokiama jo didy­bė ir grožis, jis nusprendė sukurti pasau­lio miniatiūrinį atvaizdą – moterį. Tam jis panaudojo mažiausiai reikalingą Adomui kaulą – jo šonkaulį. Jos krūtys – du žemės pusrutuliai. Akys – dangaus žydrynė, ap­šviesta saulės kaitra, žvaigždžių šviesa ir sidabriniu mėnulio spindesiu. Jos galvą pa­puošė vilnijančiais bangomis plaukais. Visą liauną ir harmoningą figūrą apgaubė nak­ties paslaptimi ir dienos aiškumu. Į jos širdį sudėjo visas gėrio ir blogio rūšis.
Nuo to laiko vyras suradęs moterį, atran­da visą pasaulį ir turi galimybę pažinti jo paslaptis.
Tad pakelkime taures už mūsų atrastus pasaulius ir sėkmingą paslapčių tyrinėjimą.

 

Žygiavo kartą per pasaulį trys keliautojai. Užklupo juos naktis ir jie pasibeldė į vieno namo duris prašydami nakvynės. Prie durų priėjęs šeimininkas paklausė:
– Kas ten?
– Mes esame Sveikata, Meilė ir Turtas. Pri­imkite mus nakvynei.
– Su malonumu priimčiau, bet turime tik vieną laisvą lovą. Eisiu su šeima pasitarsiu, kurį iš jūsų priimti.
Serganti motina norėjo priimti Sveikatą. Žmona norėjo Turto, o dukra pageidavo Meilės. Kol šeima tarpusavyje ginčijosi, ke­liautojai išnyko naktyje…
Tad pakelkime taures už tai, kad mūsų namuose visada ne tik svečiuotųsi, bet ir gyventų ir Sveikata, ir Meilė, ir Turtas!

 

Šunelį įmetė į liūto narvą. Liūtas iškart panoro suėsti gyvulėlį, bet pirmiausia užsigeidė su juo šiek tiek pažaisti. Pažaidė, paišdykavo ir… įsimylėjo. Ir šunelis puikiausiai gyveno su liūtu viename narve.
Tad pakelkime taurę už meilę iš pirmo žvilgsnio, galinčią kurti stebuklus!

Svetimšalis žmogus mieste sutiko vaikiną su mergina ir paklausė:
– Kaip jūsų kalba pasakyti: „Aš tave myliu”? Vaikinas tylėdamas stipriai apkabino merginą ir tarė:
– Štai kaip kalba apie meilę mūsų krašto žmonės!
Tad pakelkime taurę už meilę, kuriai nereikalingi jokie žodžiai!

– Tegul jūsų širdys būna tokios pat karštos, kaip ir mūsų planetos širdis-branduolys.

– Tegul jūsų džiaugsmai būna tokie pat gilūs kaip vandenynai, o jūsų bėdos tokios pat lengvos kaip ir vandens putos.

– Tegul išsipildo visos jūsų viltys ir svajonės, o šios dienos prisiminimai su kiekvienais prabėgusiais metais tampa vis brangesni.

– Tegul jūsų meilė būna tokia moderni, kad prisitaikytų prie šių laikų ir lai būna tokia senamadiška, kad išliktų amžinai.

– Ir tegul jūsų būsimi vaikai tebūnie išraiška tos didžios meilės, kurią vienas kitam jaučiate.

– Linkiu, kad jūsų santuoka amžinai jums būtų grožio ir džiaugsmo šaltinis. Tegul su kiekvienais metais auga jūsų santuokos meilė.

– Tegul jūsų širdys būna šviesios ir laimingos. Tegul jūsų šypsenos būna didelės ir plačios. Ir tegul jūsų kišenėse visada būna moneta ar dvi.

– Būkite sveiki, atraskite visą laimę ir sėkmę, kurią tik galima turėti gyvenime, o visų svarbiausia turėkit daug laiko, kad visa to galėtumėte džiaugtis.

– Na ir linkiu, kad jūsų meilė niekad neužgestų, o atvirkščiai, išliktų, kaip išraiška jūsų nuostabiuose vaikuose.

Vienas žurnalas paskelbė konkursą – “Koks yra idealus vyras?”
Pirmąją vietą laimėjo skaitytoja, atsiun­tusi tokį atsakymą:
– “Idealus vyras yra tas, kuris tiki, kad turi idealią žmoną.”
Tad pakelkime taures už idealias žmonas ir idealius vyrus!

 

Ar žinote kuo skiriasi tikrovė nuo pasa­kos?
Pasaka – kai jaunikaitis veda varlę, o ji, pasirodo, beesanti karalaitė. Na, o tikrovė – kai viskas atvirkščiai.
Tad išgerkime už tai, kad mūsų gyvenimas būtų panašus į pasaką!

 

Tegul jūsų mintys būna tokios pat džiugios, kaip nuotaikingai čirškantis žvirblelių pulkelis.

Tegul jūsų širdys būna tokios pat šviesios kaip linksma studentiška dainelė.

Tegul kiekviena diena atneša jums šviesias laimingas valandas, kurios lieka su jumis visus metus.

Linkiu nuosavų neišnuomotų namų bei linkiu, kad vaikų juokas skambėtų šiuose namuose.

Linkiu ištikimų draugų, kurių pagalbos sulauktumėte reikiamiausiu metu.

Linkiu jums abiem sveikatos ir ilgo gyvenimo. Linkiu, kad pasentumėte kartu ant vienos pagalvės ir, kad jūsų meilė ištvertų iki paskutinio saulėlydžio.

Santuoka… Nuo šiol viską dalinsitės perpus, ne tik sėkmes ir nesėkmės, turtą, laiką, vaikus, bet namų ruošą.

Kalbant apie sėkmę, verta pažymėti, kad gera santuoka yra 80 proc. sėkmės, likę procentai priklauso nuo tinkamu metu surasto tinkamo partnerio.

Kalbant apie turtus, linkiu, kad jūsų šaldytuvas visada būna pripildytas „Budweiser“ alaus.

Kalbant apie laiką, linkiu visad jo surastumėte vienas kitam.

Kalbant apie vaikus, linkiu, kad būsimi vaikai jums suteiktų džiaugsmą, o jūsų vaikų vaikai, suteiktų džiaugsmą jūsų vaikams ir tegul taip kartą iš kartos jūsų sukurta šeima išlieka per amžius.

Vieną kartą vaikinas ir jo mergina važiavo motociklu apie 200 km/h.
Mergina:
– Sulėtink, aš bijau.
Vaikinas:
– Nebijok, tai smagus žaidimas.
Mergina:
– Prašau, padarysiu viską, kad tik sulėtintum.
Vaikinas:
– Gerai, apkabink mane labai stipriai.
Mergina:
– Gerai, gerai tik sulėtink greitį. (Mergina jį apkabino)
Vaikinas:
– Ar galėtum nuimti mano šalmą, nes jis man trukdo, ir užsidėti sau. (Mergina nuėmė šalmą ir užsidėjo sau)
Vaikinas:
– O dabar pabučiuok mane, ir pasakyk, kad myli.
Mergina:
– Myliu tave. (Mergina jį pabučiavo)
Kitą dieną laikrašty: Vakarykščiam dviejų jaunuolių įvyky, kuris įvyko mieste žuvo vienas asmuo. Pasirodė, jog motociklo vairuotojas kelionės vidury sužinojo, jog jo stabdžiai neveikia, tad davė savo merginai savo šalmą ir paprašė jos pasakyti, kad jinai jį myli ir pajausti paskutinį mylimosios bučinį, kuriai atidavė savo gyvenimą.
Pakelkime taures už amžiną meilę!

Apie meilę kalbama daug ir visur. Tiktai šeimoje tą žodį retai išgirsi. Jis tarsi pamirštas arba uždraustas. Žodis „meilė“ yra magiškas. Jo vartojimas arba nevartojimas visada sukuria atmosferą. Leiskite man papasakoti vieną tikrą istoriją.
Keturiolikos metų mergaitė bandė nusižudyti. Tėvams pavyko ją išgelbėti. Išsigandę gimdytojai nuvedė dukrelę pas psichologę. Klausinėjama apie priežastis mergaitė tyliai sušnibždėjo:
– Manęs nemyli tėvai.
Motina, inteligentiška moteris, pasibaisėjusi sutriko:
– Dukrele, ką tu šneki?! Ar galima labiau mylėti, negu mes tave mylime?! Žiūrėk, tėtis dirba du darbus. Plėšosi – ir tik dėl tavęs. Daug ko patys atsisakome ir perkame tik tau. Aš mažai uždirbu, bet siūdama bandau padidinti šeimos pajamas. Bet ar aš kam priekaištauju?!
– Bet niekada, niekada nepasakėte, kad mane mylite! – proverksmais kalbėjo mergaitė.
– Viešpatie, Dieve mano! Tavo tėtis jau penkiolika metų man nesako, kad mane myli… Bet aš jaučiu ir žinau, kad jis mane myli ir man to pakanka, – stebėjosi motina.
– O man nepakanka, – vos girdėjosi dukrelės balsas.
– Gerai… Tau sakysime. – Čia juokdamasi, čia verkdama pasakė motina. – Kiek kartų tau reikės tai sakyti?
– Tris kartus per dieną, – gana tyliai, bet ryžtingai pasakė mergaitė.
Tad pakelkime taures ir patys sau pasižadėkime dažniau vartoti magiškąjį žodį „myliu!“, už meilę šeimoje!

 

Apie meilę ir neapykantą kalbama kasdien, visur, o ypač pobūviuose. Tad kokia gali būti meilė?
– Pavyzdžiui, kas yra studentiška meilė? Į šį klausimą teisingiausias atsakymas, manau, toks: „Kai yra su kuo, yra kuo, bet nėra kur…“
– Kas yra vieniša meilė? Tai tokia meilė, kai yra kur, yra kuo, bet nėra su kuo…
– O kas yra nelaiminga meilė? Į šį klausimą atsakoma irgi tais pačiais žodžiais, tik esant kitoms aplinkybėms: „Nelaiminga meilė yra tada, kai yra kur, yra su kuo, bet nėra kuo“.
– Kas yra filosofiška meilė? Į šį klausimą atsakoma taip: „Tai tokia meilė, kai yra su kuo, yra kur, yra kuo, bet kam to reikia?“
Tad, gerbiamieji, išgerkime už tą meilę, kurios kiekvienas nusipelnė.

 

Komisija, apžiūrinėdama psichoneurologijos ligonę, domėjosi viskuo.
– Kas šis vargšas dešimtoje palatoje?
– Tai meilės auka. Jis labai mylėjo merginą, kurį ji atstūmė. Ir matome, kuo visa tai baigėsi.
– O kas čia toks gretimoje palatoje?
– Vyras, kuris vedė tą merginą.
Kokį pasiūlyti tostą? Gal už merginas, kurios veda vyrus iš proto. Galima, žinoma, išgerti ir už tai. Bet, manau, kur kas tiksliau būtų šįkart pakelti taures už tuos vyrus, kurie tapo meilės aukomis. Taigi už meilės aukas!

 

Vienas viršininkas labai domėjosi psichoanalize. Kartą jis išsitraukė nosinę, padarė iš jos kažką panašaus į skėtį, išmetė aukštyn, palaukė, kol nusileis, o paskui pavaldinių paklausė, ką jiems tai primena. Kiekvienas pareiškė savo nuomonę. Vieni sakė, kad tai pienės pūkelis, kiti – parašiutas, tretiems tai priminė debesėlį… Kai atėjo eilė pareikšti savo nuomonę sekretorei, ji pakėlė gražias akutes ir pasakė:
– O man tai primena meilę.
– Labai įdomu! – sujudo eksperimentatorius. – Kodėl meilę?
Mergina atsiduso ir paaiškino:
– Matote, man viskas primena meilę.
Pakelkime taures už įsimylėjusiuosius, kuriems kiekvienas daiktelis primena meilę!

 

Vienu metu jaunavedžiai ėmė jaustis nekaip. Simptomai buvo labai panašūs. Abu pasitarę nusprendė, kad pas gydytoją eis žmona ir taip sutaupys pinigų: tuos pačius vaistus vartosią abudu.
Kai žmona sugrįžo, vyras nekantraudamas klausia:
– Na, kas mums yra?
– Sveikinu, mielasis! Mudu…
Ką pasakė vyrui grįžusi žmona? (Sėdintieji prie stalo pateikia savo atsakymus).
Žmona pasakė: „Mudu esame nėšti“.
– Siūlau tostą už laimėtoją!

 

Sutikęs gatvėje savo bičiulį vaikinas paklausė:
– Ko toks susirūpinęs, kaip į „Sekundės“ banką santaupas sukišęs?
– Išgyvenau nepaprastą dvasios krizę! – prisipažino bičiulis. – Įsimylėjau merginą. Aš ją tiesiog dievinu.
– O ji tavęs nemyli?
– Labai myli. Įsivaizduoji, kokia tragedija?!
– Ji serga nepagydoma liga?
– Ji visiškai sveika. Bet jos tėvai nori, kad mes susituoktume.
– O tavieji tėvai nenori tokios marčios?
– Manieji irgi smerkia nesantuokinį gyvenimą.
– Vadinasi, viskas gerai. Ir tau nėra ko nukabinti nosies. Kada pakviesi į vestuves?
Bičiulis tik gailiai atsiduso.
Čia tosto sakytojas ir klausia:
– Ko vaikinas atsiduso? Kas jam kliudo susituokti su mylima mergina? Kas pateiks geriausią atsakymą, to garbei visi pakelsime taures.
(Kurį laiką prie stalo sėdintieji samprotauja. Jeigu niekas nepateikia įdomaus sprendimo, tosto sakytojas pats atsako.)
– Jis nežino, kaip apie tai pranešti savo žmonai.

 

Kartą Kalifornijos miške nuo medžio nukrito lapas. Jis nukrito netoliese, kur storas žalias vikšras, šliaužęs savo keliu, turėjo išsilenkti jo. Dėl to jam teko šliaužti per nuvirtusio medžio kamieną. Kai tik vikšras užsiropštė ant paties viršaus, pro šalį ėjęs žmogus prisėdo ant nuvirtusio medžio atsipūsti ir sutraiškė vikšrą. Žmogus tuojau pašoko it įgeltas ir nubraukė nuo kelnių sėdynės sutraiškytą vikšrą.
Parėjęs namo žmogus persirengė, o kelnes nunešė į valyklą. Ten jis sutiko jauną moterį. Pradėjo kalbėtis, paskui nuėjo kartu į kavinę ant gatvės kampo. Nuo tada jiedu pradėjo susitikinėti dažniau. Įsimylėjo ir susituokė. Jiems gimė berniukas, kuris buvo labai gabus, gerai mokėsi, tapo advokatu. Vėliau jis ėmėsi politikos ir padarė karjerą savo partijoje. Dėl to kad vieną gražią dieną Kalifornijoje nuo medžio nukrito lapas, Ričardas Niksonas tapo trisdešimt septintuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Kokia tai menkutė priežastis ir, Viešpatie Dieve mano, kokia tai didžiulė pasekmė!
Siūlau tostą už mažytes priežastis ir didžiules pasekmes.

 

Vienas žmogus visą gyvenimą ieškojo tobulos moters. Ieškojo atkakliai ir kantriai. Ieškojo, ieškojo ir liko senberniu…
Žmonės ėmė jo klausinėti:
– Tu apkeliavai kone visą pasaulį, buvai visuose kontinentuose, lankeisi tolimiausiuose Žemės kampeliuose, apkeliavai labiausiai išsivysčiusias šalis ir lankeisi atsilikusiose, laukiniuose kraštuose… Tad nejaugi taip niekur ir nesuradai sau tinkamos, arba, tavo žodžiais tariant, tobulos moters?
– Oho, ir dar kiek daug aš jų, tobulų moterų, sutikau, prisipažino senbernis.
– Tai kodėl gi tu jų nevedei?
– Matote, sutrikęs prisipažino viengungis, jos irgi ieškojo tobulo vyro…
Tad išgerkime už tuos, kuriuos sutikome gyvenimo kelyje, ir už tuos, kurie mus sutiko tame kelyje!

 

Eina raudonkepuraitė su vaikinu per mišką pas močiutę. Staiga pastoja kelią vilkas ir sako:
– Raudonkepuraite, aš tave suėsiu.
Atsiklaupė ant kelių raudonkepuraitė ir maldauja:
– Vilkeli pilkeli, neėsk, maldauju.
Pagalvojo vilkas ir sako:
– Tegu tavo vaikinas išpildo tavo 3 norus, tada paliksiu gyvus.
Paraudo raudonkepuraitė ir sako:
– Geidžiu tavęs kaip vyro.
Šoko jaunuolis kaip liūtas ir pamylavo raudonkepuraitę. Patiko raudonkepuraitei ir sako antrą norą:
– Geidžiu tavęs kaip vyro.
Nusišluostė prakaitą jaunuolis ir atliko antrą norą. Įsisiautėjo raudonkepuraitė ir sušuko:
– Geidžiu tavęs, kaip vyro.
Jaunuolis vos išlemeno:
– Negaliu.
Tad išgerkim už jaunikį, tikrą vyrą, kad visą gyvenimą galėtų!

 

Kartą keliu ėjo laimė, sveikata ir meilė. Buvo tamsi naktis, todėl priėjusi pirmąjį namą, trijulė pasiprašė nakvynės, bet namuose buvo likusi tik viena laisva vieta. Šeimininkams teko rinktis, kurią iš trijų: laimę, sveikatą ar meilę priimti nakvynės. Ilgai svarstę nutarė, kad laimė iš jų yra pati svarbiausia, todėl ją ir priėmė, o sveikata ir meilė liko už durų. Pirma iš namų pasitraukė meilė, paskui ją sveikata, o galiausiai išėjo ir laimė.
Eina jos keliu toliau. Prieina antrą namą. Bet ir čia laisva tik viena vieta. Šio namo šeimininkai nutarė nakvynės įsileisti sveikatą, juk kokia laimė ar meilė gali būti, jei sveikatos nėra. Todėl laimei ir meilei teko likti už durų. Meilė iš namų ir vėl išėjo pirmoji, paskui ją laimė, o galiausiai prie jų prisijungė ir sveikata.
Dar kiek paėjėjusios, priėjo jos trečią namą. Šių namų šeimininkai nutarė įsileisti meilę, be kurios neišėjo nei laimė, nei sveikata. Tad pakelkime taures už tai, kad ta meilė niekada niekur ir neišeitų.

Kartą viena moteris paprašė būrėjos, kad ši jai pagelbėtų ir padarytų taip, kad ją vyras labiau mylėtų.
– Aš tai galiu padaryti, atsakė būrėja. Bet prieš tai turi įvykdyti vieną sąlygą: atnešti tris plaukus iš liūto ūsų.
Nuėjo moteris į zoologijos sodą, pamatė narve liūtą. Baisus jai pasirodė žvėrių karalius. Bet ką darysi svarbu įvykdyti būrėjos užduotį ir išpešti tris plaukus. Moteris ėmė vaikščioti prie liūto narvo kasdien, atnešdavo jam mėsos, gaivaus vandens. Liūtas įprato prie moters, leidosi glostomas, švelniai glamonėjamas. Įsidrąsinusi moteris išpešė tris plaukus ir nunešė juos būrėjai. Ši nustebo:
– Kaip tau pavyko iš tokio klastingo žvėries išpešti tris plaukus?
– Aš jį sočiai maitinau, švelniai jį glamonėjau, didžiuodamasi atsakė moteris.
Tuomet būrėja pasakė moteriai, kad ji ir su vyru turi elgtis lygiai taip pat švelniai, kaip ir su liūtu.
Tad siūlau tostą už švelnius žmonų santykius su vyrais, tuomet bet koks liūtas taps švelniu katinėliu!

Į šalį atvykęs turistas ėjo po miestą žvalgydamasis. Staiga jis pastebėjo įsimylėjėlių porą ir priėjęs paklausė, kaip jų kalba pasakyti „Aš tave myliu”. Vaikinas su mergina jam nieko neatsakė, tylėdami pažvelgė vienas į kitą ir stipriai stipriai apsikabino. Turistas viską suprato ir be žodžių… Tad pakelkime taures už tą tikrą ir nuoširdžią meilę, kuriai nereikalingi žodžiai.

Jaunas, turtingas sultonas vedė gražią merginą. Pirmąją naktį po vestuvių sultonas įsakė tarnui stovėti prie jaunųjų lovos ir visą laiką šviesti žibintu. Tačiau kad ir kaip jaunasis sultonas stengėsi – vedusio vyro pareigas atlikti jam sekėsi sunkiai. Tada sultonas įsakė tarnui apsikeisti su juo vietomis ir pats ėmėsi laikyti žibintą. Vos vyrams pasikeitus vietomis sultonas negailėdamas ėmė lupti tarną ir šaukti – „Kvaily, štai kaip reikia laikyti žibintą!“ Tad pakelkime taures už tai, kad žibintas visada būtų laikomas tinkamai.

Vestuvių tostai

Šiame puslapyje surinkome ir dovanojame jums daugybę nuostabių vestuvinių tostų. Taip pat siūlome jums galimybę pasidalinti savo sugalvotais tostais vestuvėms, o mes juos patalpinsime šiame puslapyje!

© 2022 – 60.lt